Vasarišką pasakų knygą pristačiusi L. Girdzijauskienė: „pasakų skaitymas – puiki terapija ir vaikams, ir tėvams“
Įsivaizduokite saulėtą kaimą, kuriame gyvena senas seneliukas su kepure, ant kurios tupi didelis didelis bumbulas. Įsivaizduojate? Dėl šio bumbulo visi jį ir vadina Bumbuliniu. Jis turi stebuklingą daržą, kuriame dedasi neregėti dalykai. Jo auginamos daržovės kalba ir patiria nuotykių, o atklydę gyvūnai taip pat ima elgtis netikėtai. Visi šie nuotykiai sugulė į linksmai išmintingą debiutinę rašytojos Loretos Girdzijauskienės knygą – „Pasakos iš Bumbulinio daržo“ (leidykla „Nieko rimto“), kurią spalvingais piešiniais papuošė iliustruotojas Vytautas Puišys. Apie šios knygos atsiradimo kelią, mėgstamiausias daržoves, sveikos gyvensenos ir skaitymo drauge su vaikais svarbą – interviu su Loreta Girdzijauskiene.
Kas jus įkvėpė parašyti knygą vaikams? Kaip gimė šios istorijos?
Šios knygos idėja priklauso mano sūnui Jokūbui. Jam buvo ketveri metai, kai jis paprašė pasekti pasaką apie salotą ir braškę. Pasekiau ir užsirašiau. Taip pasaka sekė pasaką ir gavosi keturiolika pamokančių, kurioziškų istorijų, kuriose pagrindinės herojės yra daržovės ir retkarčiais atklystantys gyvūnai. Parašiusi pasakas pamaniau, kad visas šias daržoves turi juk kažkas auginti. Sukūriau Bumbulinio personažą. Tai seneliukas, kuris labai mėgsta auginti ir valgyti daržoves, o penktadieniais jas veža sergantiems, kad jiems suteiktų jėgų. Kodėl seneliukas? Man gyvenime neteko laimė sutikti nė vieno savo senelio (iškeliavo į kitą pasaulį dar iki mano gimimo). Tam tikra prasme, sukūriau sau senelį. Gal dėl to jis toks teigiamas ir šiek tiek paslaptingas?
Loreta Girdzijauskienė (asmeninio archyvo nuotr.)
Kokia daržovė jūsų mėgstamiausia?
Dabar mėgstu visas daržoves. Gal tik svogūno privengiu. O vaikystėje, kaip turbūt daugelis vaikų, buvau joms išranki. Vienintelės mėgiamos daržovės tuo metu buvo agurkas ir bulvės. Matyt, dėl neutralaus skonio.
Įvardinkite pagrindines vertybes, kurias skaitytojai sutiks skaitydami „Pasakas iš Bumbulinio daržo“. Kodėl jos jums svarbios?
Galima sakyti, kad tai vertybės, kurios yra svarbios visiems ir visais laikais – altruizmas, atsidavimas, pasiaukojimas dėl kitų. Būtent savo istorijose daugiausiai dėmesio ir skyriau rūpinimuisi kitu, nesavanaudiškam elgesiui (kopūstas pasiaukoja dėl savo draugų ir leidžiasi suvalgomas kiškių, cukinija gelbsti draugę nuo liūties, o katinas Morkus – moliūgą nuo pelės dantų ir t.t.). Knygoje aprašomos situacijos atskleidžia, kad ne visada tai, kas tau atrodo gerai, yra gerai ir draugui. Pavyzdžiui, brokolio ir kalafioro istorija: vienam sveika daug saulės, kitam – ne.
Kartais mažiesiems skaitytojams (ir ne tik jiems) būna sunku suprasti ir įvardinti savo jausmus. Kaip manote, kaip knygos gali padėti ugdyti vaikų emocinį intelektą?
Visų pirma, skaitant knygas turtėja žodynas, kuris yra labai svarbus gebėjimui įvardyti savo emocijas. Antra, skaitydami vaikai susitapatina su personažais, tokiu būdu jie praktikuojasi, ką reiškia būti kažkuo kitu, ugdoma empatija, jie ima geriau suprasti įvairius elgesio modelius. Tad taip, knygų skaitymas yra labai svarbus emocinio intelekto ugdymui.
Vytauto Puišio iliustracija iš knygos
Ar sąmoningai siekėte savo knygoje užsiminti ir apie patyčių problematiką? Kodėl aktualu apie tai kalbėti?
Sąmoningai patyčių temą vysčiau tik pasakoje apie seną buroką, iš kurio senatvės juokėsi jaunas ir ryškiai raudonas kaimynas. Kitose pasakose ši tema „išlindo“ atsitiktinai. Pirmaujame ne tik pagal patyčių mastą vaikų tarpe, bet jau pastebima ir eidžizmo – negatyvaus požiūrio į žmogų dėl jo amžiaus – problema. Jaučiama ryški pagarbos tarpusavio santykiuose stoka. Manau, kad labai svarbu ne tik apie tai kalbėtis su vaikais, bet kartu ir suvokti, kad vaikų patyčių problemą reikia pradėti spręsti nuo suaugusiųjų. Tai, ką kalbame namuose, medijose – nepraeina be pasekmių vaikų tarpusavio santykiuose.
Kokį patarimą duotumėte vaikui, kuris kartais jaučiasi truputį kitoks ir jam sunkiau pritapti bendraamžių kompanijoje?
Tiek pasakose, tiek gyvenime, herojai dažnai yra kitokie, kažkuo išsiskiriantys ir jų gyvenimo kelionėje visada atsiranda bendraminčiai, kurie jiems padeda ir tampa draugais. Tad patariu į savo savitumą žiūrėti kaip į stiprybę, o ne silpnybę, ir lyg pasakų herojui, kuris turi kelionės tikslą, – nusistatyti savąjį ir mažais žingsneliais jo siekti. Tai suteiks daug pasitikėjimo savimi.
Jūsų sukurtose pasakose jaučiama lietuviškų patarlių įtaka. Ar jos padėjo su humoru perteikti išmintingus pamokymus?
Patarlės labai gelbėjo kuriant pasakų siužetus. Kai kurios tiesiogiai paveikė pasakos turinį. Pavyzdžiui, visiems žinomą patarlę „Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“ tiesiogiai pritaikiau pasakoje apie pomidorą Barbadorą. Iš tiesų, mes kasdien kartojame įvarius posakius, nesusimąstydami, kad daugelis jų atkeliavo iš tų laikų, kai dar nebuvo rašytinės kalbos. Kaip anuomet, taip ir šiandien, mums jie aktualūs, nes tikroji išmintis išlieka per amžius.
Ar rašydama apie Bumbulinio daržą sąmoningai siekėte aptarti ir sveikos gyvensenos svarbą?
Ši intencija buvo labiau netiesioginė. Nesistengiau įvardinti, kad jei valgysi daržoves – užaugsi stiprus ir sveikas. Tiesiog šiose istorijose stengiausi sudaryti teigiamą daržovių įvaizdį, kad jos yra sveikos ir skanios. Pats daržo šeimininkas Bumbulinis jas ir jų patiekalus labai mėgsta, jomis rūpinasi. Negana to, jis dar ir kiekvieną penktadienį prirenka jų pintinę ir veža sergantiems, kad jos suteiktų jiems jėgų.
Loreta Girdzijauskienė su sūnumi (asmeninio archyvo nuotr.)
Kaip manote, ar svarbu skaityti drauge su vaikais? Kodėl?
Labai svarbu. Skaitymas drauge sutvirtina vaiko ir tėvų ryšį. Šis ryšys pozityviai veiks ne tik jų tarpusavio santykius ateityje, bet taip pat prisidės prie vaiko gyvenimo sėkmės. Be to, ir patiems tėvams yra sveika pasinerti į vaikiškų istorijų pasaulį. Tai puiki terapija. Juk pasakose yra užrašytas gyvenimas. Labai gali būti, kad jos pateiks atsakymus į rūpimus klausimus ir taip pavyks nugalėti savo vidinius drakonus.
Kam skiriate savo debiutinę knygą?
Skiriu savo sūnui ir, žinoma, visiems vaikams. Tikiuosi Bumbulinio daržo istorijos jiems padovanos teigiamų emocijų, įkvėps rūpintis kitu ir galbūt ne tik suvilios valgyti daugiau daržovių, bet ir sukels norą susikurti savo nuosavą stebuklingą daržą (nors ir ant palangės).
Ačiū už pokalbį!