Psichologė apie paaugliams skirtas knygas karo tema: skaityti ar susilaikyti?

Knygų karo tema, skirtų jaunesniems ir vyresniems paaugliams, yra daugybė. Vienose ji išreikšta stipriau, kitose – labiau fonas, pirmame plane išlaikant pagrindinių veikėjų istorijas, kuriose parodoma, jog, nepaisant to, kas dedasi aplink, vyksta ir gyvenimas (tokios knygos kaip Meganos Shepherd „Slapti Erškėtrožių kalvos žirgai“, Dano Smitho „Mano draugas priešas“, Rowenos House „Žąsų keliu“). Vienos knygos skaudesnės, sunkesnės, tamsesnės, kitose – itin daug šviesos.

Pasak Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vyriausiosios bibliotekininkės Odetos Maziliauskienės, knygų karo tema skaitymas tarp jaunesnių skaitytojų pastaruoju metu nepakito – jos skaitomos nei daugiau, nei mažiau. Nepasikeitė ir populiariausių knygų sąrašai: paaugliai ir toliau knygose ieško nuotykių ir tragizmo. 

Visgi per 2022-ųjų metų „Vilniaus knygų mugę“ pastebėjome, kad prie paaugliams skirtų knygų karo tema šiais metais būriavosi gerokai daugiau jaunųjų skaitytojų nei ankstesniais metais, tačiau buvo ir nemažai tėvų, raginusių paauglius pasirinkti ką nors „smagesnio“ ar „tik ne apie karą“. 

Ko gero, ne vienam suaugusiam iškyla toks klausimas: skaityti knygas karo tema ar ne? Visgi suaugusieji pasirinkti gali patys, o tai, kokias knygas renkasi jaunesni skaitytojai, dažnai priklauso nuo suaugusiųjų: tėvų, mokytojų, bibliotekininkų. Nusprendėme šį klausimą aptarti su žmogumi, kuris su vaikų emocijomis dirba kiekvieną dieną – VšĮ „Vaiko psichologijos centro“ įkūrėja, psichologe dr. Monika Skeryte-Kazlauskiene.

Monika sako, kad suaugusiems natūralu norėti apsaugoti vaikus nuo sunkumų ir skaudulių, tačiau paauglystėje vaikai patys ima labiau matyti skaudulius ir suprasti, kad toks suaugusiųjų ketinimas „apsaugoti“ vargiai pavyks. „Skauduliai, sunkumai yra mūsų pasaulio dalis, ji yra. Kažkuriuo metu gali kilti net pasipriešinimas „rožiniam“ pasauliui, nes jis, galbūt, nebeatspindi paauglio vidinės būsenos. Jei viduje skauda, o aplink tik rožinės istorijos, tai su kuo čia kas negerai? Norisi tikrų istorijų, nebūtinai su laiminga nusaldinta pabaiga, norisi suprasti, iš kur tas skausmas kyla, kokia jo paskirtis, kaip su juo gyventi. Tuomet ieškoma sunkių knygų. Dar tai gali būti ženklas, kad mūsų paaugliai gyvena gana saugiai – jei patys patirtų daug sunkumų, nežinia, ar apie juos norėtųsi tiek skaityti. Kai patiri skausmą, norisi suprasti, kad nesi vienas toks. Bet kai aplink vien skausmas, norisi ko nors šviesesnio. O per tokias knygas gali pažinti skausmą pats į jį neįbridęs ir suprasti, kas vyksta, kai skauda ir kaip tada jaučiasi žmonės. Galbūt skaitant tokias knygas galima net ir truputį pasimatuoti, ar ištverčiau, ar atsilaikyčiau, kaip man būtų. Mūsų saugiame šiuolaikiniame pasaulyje vaikai ir paaugliai patiria labai mažai iššūkių, kai jiems reikia patiems kažką spręsti, rinktis kažką tokio, kas yra prasminga, paveikia gyvenimą. Jie gyvena saugiai prižiūrimi tėvų, darželių, mokyklų. Daug kas už juos padaroma. Taip dingsta supratimas, kad jie gali savo gyvenimus gyventi, dėl to traukia knygos apie tokius veikėjus, kurie gali, kurie iš tiesų gyvena ir per sunkumus auga“, – sako dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė.

Kalbant apie knygas būtent karo tema, psichologė pabrėžia, kad, kaip ir kitos knygos paaugliams, šios irgi pereina rašytojų, leidėjų filtrus, todėl jose dažniausiai rašoma ne tiek apie brutalius karo žiaurumus, nuo kurių norisi apsaugoti vaikus, bet pasakojamos įkvepiančios istorijos, padedančios išgyventi. „Dažniausiai jose veikėjai randa būdų, kaip išgyventi, o skaitantysis gauna žinutę, kad net ir karo metu gyvenimas eina, net ir po visų baisybių nušvinta dangus ir gyvenimas tęsiasi, net ir praradus artimiausius, kažkada vėl įmanoma džiaugtis. Mums reikalingas jausmas „aš galiu“ – jis augina, padeda išgyventi. Tokios istorijos gali įkvėpti, parodyti, kad viltis yra. Taip pat visiems turbūt kyla klausimas, kaip aš daryčiau, jei mano gyvenime kiltų tokių sunkumų? Knygos gali padėti įsijausti į veikėjo gyvenimą ir pasitikrinti, kas tau priimtina, ar ne“.

Be to, kalbėdama apie būtent paaugliams skirtas knygas karo tema Monika akcentuoja teksto ir vizualiosios informacijos skirtumą: „Skaitydami knygas vaikai turi pasitelkti savo vaizduotę. Jie atsirenka, ką jų vaizduotė gali pakelti – tą ir vizualizuoja. Visai kitaip yra su vaizdais – jie į galvas sulenda staiga, gali užklupti netikėtai, nuo jų gali būti sunku atsitraukti ir atsiriboti, o ištraukti juos iš galvos sunku. Pamatyti žiaurūs vaizdai gali persekioti visą gyvenimą – nuo šių vaikus tikrai reikėtų pasaugoti. Jei bus baisu skaityti knygą, vaikas jos neskaitys. Jei skaitant kils jausmų – su vaiku galima apie tai pasikalbėti ir aptarti. Nieko blogo, kad vaikas turi jausmus ir gali jautriai reaguoti. Būtų keisčiau, jei nereaguotų. „Sunkių“ knygų skaitymas gali tapti būdu vaikui išsipasakoti apie tai, kas neramina.“

Dr. M. Skerytė-Kazlauskienė pataria specialiai nesiūlyti tokių knygų vaikams vien dėl to, kad kaimynystėje vyksta karas, bet ragina leisti jiems kalbėti, domėtis, o jei jie nori šia tema sužinoti daugiau – padėti išsirinkti knygą, kurią suaugusieji galėtų skaityti kartu.

Taip pat M. Skerytė-Kazlauskienė pažymi, kad ir suaugusiems verta atsigręžti į paaugliams skirtą literatūrą: „Jaunimo knygos yra tam tikra terapija. Nors paauglystėje neturime daug patirties, tuo pačiu mūsų neslegia ir visi pasaulio baisumai, numatymai ir mintys apie tai, kas gali nutikti ir dėl to jaučiamės laisvesni. Suaugus ir prisiminus tas galimybes, galim bent trumpam susigrąžinti jausmą, kad galime būti drąsesni, ryžtingesni, veiklesni. Tokios knygos gali savaip įkvėpti, paskatinti gyventi savo gyvenimą kūrybiškai ir prisiliesti prie dalykų, kurie kadaise buvo tokie tikri, tačiau pasimiršo.“

Dėkojame Monikai už pokalbį!