Nepamirštamos Kęstučio Kasparavičaus istorijos sugrįžta!

Kęstutis Kasparavičius – vienas žymiausių lietuvių vaikų knygų kūrėjų. Nepaprastai talentingas, bet labai kuklus ir šiltas žmogus, apie kurį garsiausiai kalba jo darbai: daugiau nei 60 parašytų ir iliustruotų knygų, išleistų tiek Lietuvoje, tiek įvairiose Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyse, gausybė literatūrinių nominacijų bei apdovanojimų ir, žinoma, begalė skaitytojų, nuoširdžiai besidominčių Kęstučio Kasparavičiaus kūryba. Leidykla „Nieko rimto“ džiaugiasi ilgamete draugyste su šiuo autoriumi ir išdidžiai pristato gausios jo knygų kolekcijos pakartotinį leidimą. Apie tai, su kokioms emocijomis naujai atgimstančias istorijas pasitinka jų pasakotojas, apie ilgas bei vingiuotas kūrybines keliones ir toli toli nešančias sparnuotas svajones kalbamės su Kęstučiu Kasparavičiumi. 

Koks jausmas aplankė sužinojus, kad tiek daug Jūsų sukurtų istorijų atgims naujam gyvenimui ir naujoms pažintims su skaitytojais?

Jausmas labai geras ir tuo pačiu lengvai nuspėjamas. Toks, koks būna visada, kai sulauki gerų žinių. Tiesiog labai apsidžiaugiau. Ir kaip neapsidžiaugsi, kai vienu metu naujam gyvenimui prisikelia net 14 mano anksčiau sukurtų knygų! Visada stengiuosi bent po vieną šviežiai išleistą knygą pasilikti mano asmeniniame namų archyve. Bet laikui bėgant kai kurios knygos iš to neliečiamo archyvo kažkur dingsta. Taigi dabar bus gera proga vėl susirinkti tas trūkstamas knygas. Be to, labai įdomu sužinoti, kaip leidyklai pavyko susitarti su spaustuve ir įkalbėti spausti knygas nedideliais tiražais. Manau, kad tai išties puikus sprendimas.

Kiekviena Jūsų knyga kupina unikalių personažų bei netikėtų nutikimų. Kaip Jūsų mintyse gimsta istorija? Iš kur semiatės įkvėpimo pradėti naują pasakojimą? Kas pirmiausia pasibeldžia į mintis: veikėjai, prašantys sukurti jiems patogią aplinką ir leisti dalintis nuotykiais, ar aplinka, kuri nekantriai laukia naujų gyventojų ir atidžiai klausosi jų istorijų?

Idėjų atsiradimas galvoje, o ir pats kūrybinis procesas yra labai paslaptingi dalykai. Niekas nežino, kaip tas vidinis motoriukas veikia. Kartais galva būna pilna idėjų ir vos spėji jas užrašyti ar nupiešti. Bet būna dienų, kai galva visai tuščia ir nieko nesinori daryti. Tam, kad galvoje kažkas atsirastų, reikia kantrybės bei laiko. Bet jeigu tik lauksi ir nieko nedarysi, tai irgi nieko gero nebus. Todėl kasdien reikia pasistengti žengti nors po vieną mažą žingsnelį link to, ką esi sumanęs. Idėjos, istorijos ir vaizdai tarsi sklando ore ir, atėjus tinkamam laikui, jas pasigauni. Tik vargu ar tai galima kažkokiu būdu pagreitinti. 

Taigi būtų labai sunku pasakyti, kaip ir kodėl atsiranda pirminė knygos idėja. Kai galiausiai galvoje kažkokia nauja idėja vis dėlto nutupia, iki jos realizavimo praeina labai ilgas laiko tarpas. Juk labai dažnai ta pirminė idėja būna tik menkutė užuomina. Bet kokiu atveju, kai tik kas nors  naujo man šauna į galvą, aš tuojau pat tai glaustai užrašau ir dedu į tam skirtą aplanką kompiuteryje. Tokių vos užgimusių idėjų vienu metu ten būna gana daug. Kartais jos praguli 5 ar net daugiau metų, kol galiausiai iš to kas nors išeina. O būna ir visai beviltiškų, kurios, prabuvusios ten metų metus, galiausiai keliauja į šiukšlių dėžę. Ir man jų visai negaila. Smagu žinoti, kad yra daug dalykų ir istorijų, kurios klajoja visiškai laisvai, nesugautos ir neužrašytos į jokias knygas. Galbūt prabėgs daug metų, jas kažkas suras ir užrašys. O gal ir ne.

Per savo ilgą kūrybinį kelią Jūs išgyvenote ir paleidote savarankiškai kelionei daugybę skirtingų istorijų. Kokį pėdsaką jos paliko Jūsų gyvenime? Kaip keitėtės Jūs ir Jūsų personažai? 

Aš gyvenu mano istorijose. Kai tik pradedu naują knygą, vis labiau į ją pasineriu, o galiausiai ir visai ten apsigyvenu. Taigi aš, galima sakyti, kuriam laikui dingstu iš realaus pasaulio ir į jį sugrįžtu tik užbaigęs knygą. Man patinka toks gyvenimas dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Piešdamas iliustracijas aš kalbuosi ne tik su savimi, nors tai visai suprantama, kai daug laiko praleidi vienas, bet ir su mano knygų personažais. Aš juos kalbinu, diskutuoju, o kartais net susiginčiju. Būna ir taip, kad po ilgų diskusijų nusprendžiu, jog vienam ar kitam veikėjui šioje knygoje ne vieta. O kad per daug neliūdėtų ir neįsižeistų, aš jiems pažadu, kad dalyvaus kitoje istorijoje. Ir paprastai aš savo žodžio laikausi. Tie personažai, kuriuos sukuriu, dažniausiai nėra nei labai geri, nei labai blogi. Tokie, kokie esame mes visi. Taigi aš jų net nebandau auklėti. Vis dėlto kartais nustembi, kai supranti, kad jie jau auklėja tave.

Savo istorijose keliavote į tolimiausius pasaulio kampelius – nuo Vilniaus iki Šiaurės ašigalio, nuo Ančiamiesčio iki Tinginių šalies. Kur dar svajojate nukeliauti – tiek knygose, tiek gyvenime?

Mano nugyventą laiką, atėmus ankstyvąją vaikystę Vladislavos dvare, mokslus M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir studijas Vilniaus dailės institute, galima padalinti į du gana skirtingus periodus. Tai laikas, kai tiesiog buvau vaikų knygų iliustruotojas, ir jau žymiai vėlesni metai, kai pats pradėjau rašyti knygas. Kai tik iliustruodavau knygas, daugiausia laiko praleisdavau namie už mano darbo stalo ir beveik niekur iš namų neiškišdavau nosies. Nebent į greta esantį mišką pasivaikščioti. Tuo tarpu vėliau, kai jau tapau rašytoju ir mano knygas pradėjo leisti kitomis kalbomis, drauge su mano knygomis pradėjau keliauti ir aš. Taigi tie du laikotarpiai labai skirtingi ir abu savaip įdomūs bei žavūs. Net negalėčiau pasakyti, kuris iš jų įdomesnis. Šiuo metu, pasikeitus aplinkybėms, vėl gyvenu sėslesnį gyvenimą ir tuo labai džiaugiuosi. Juo labiau, kad beveik viską, ką norėjau, jau aplankiau.

Ar prisimenate save, piešiantį pačią pirmą knygą? Ką jam norėtumėte pasakyti? Ir ką galėtumėte patarti tiems savo mažiesiems skaitytojams, kurie svajoja vieną dieną patys kurti nuostabias istorijas?

Mano pirmieji bandymai iliustruoti knygas nuvedė mane į „Šviesos“ leidyklą Kaune. Kartą viena pažįstama manęs paklausė, ar nesutikčiau perimti jos užsakymą iliustruoti porą mokyklinių vadovėlių? Terminai „degė“, o ji pati niekaip nebūtų spėjusi to padaryti laiku. Kadangi ir leidykla tam neprieštaravo, mielai sutikau. Tai buvo du vadovėliai „Žemės ūkio darbai“ 5 ir 6 klasių mokiniams. Su tuo užsakymu nesunkiai susitvarkiau, nes panašias technines iliustracijas jau teko piešti besimokant Dailės institute. Piešiau žemės ūkio padargus, įvairius augalus, jų kenkėjus ir kitus panašius dalykus. Tai, kad šį gana didelės apimties darbą sugebėjau įvykdyti laiku, leidyklai, matyt, padarė įspūdį. Todėl, neilgai trukus, iš „Šviesos“ leidyklos gavau naują pasiūlymą. Tik šį kartą iliustruoti jau gerokai įdomesnę knygą. Tai buvo 142 puslapių knyga vaikams „Įdomiųjų darbų pamokos“ apie visokius nesudėtingus, bet smagius darbelius. Knygos pagrindą sudarė stebuklinė pasaka, kurioje kartas nuo karto įterpiamos įvairiausių darbų pamokėlės. Iliustracijų apimtis buvo išties nemaža: 30 puslapinių iliustracijų ir 54 mažesnės vinjetės, skirtos būtent toms pamokėlėms. 

Turiu prisipažinti, kad tuo metu neturėjau jokio supratimo apie knygų iliustravimą. Kita vertus, vaikų knygos, jų dizainas ir iliustracijos mane labai viliojo ir domino, nors to Dailės institute nebuvau studijavęs. Taigi iškilo klausimas: nuo ko pradėti? Kokį stilių ir techniką pasirinkti? Daug negalvojęs nusprendžiau nupieštas pieštuku iliustracijas iš pradžių lengvai nulieti akvarele, o vėliau viską plunksnele nuštrichuoti juodu tušu. Pradžioje buvo sunku ir atrodė, kad nieko gero man neišeis. Bet po truputį ranka pradėjo klausyti, štrichai palengva tobulėjo, o į pabaigą pasidarė ir visai smagu. Turbūt taip yra buvę ne tik man: kai pradedi kažką daryti nuo nulio, progresas dažnai būna plika akim matomas, o tai labai pakelia ūpą. Kai dabar vartau šią labai kukliai atrodančią knygą, į akis krenta vienas dalykas: paskutinės knygos iliustracijos kaip diena ir naktis skiriasi nuo pirmųjų knygos iliustracijų. Ši knyga man labiausiai svarbi tuo, kad po jos aš jau tvirtai žinojau, ką veiksiu visą savo gyvenimą.

Niekam nėra pavykę iš pirmo karto nupiešti šedevro, nuo kurio visi alptų iš pasigėrėjimo. To reikia mokytis ir nenusivilti, jeigu pirmasis bandymas nelabai pavyksta. Jeigu nori tapti dailininku, reikia bandyti iš naujo ir vėl iš naujo. Beveik esu tikras, kad antrasis piešinys bus geresnis už pirmą, o trečias už antrą. Jau nekalbant apie dešimtąjį ar šimtas penkiasdešimt devintąjį. Iš tikrųjų tai dailininkas mokosi visą savo gyvenimą. Ir tai nebūna taip paprasta, nes tas kelias gana vingiuotas. Kartais sukuri tai, kuo tikrai džiaugiesi, bet pasitaiko ir tokių darbų, dėl kurių gėda ir nesinori į juos net pažiūrėti bei prisipažinti, kad čia tu tai padarei. Beveik tą patį būtų galima pasakyti ir apie istorijų rašymą. Kūryba tuo ir įdomi, nes kai pradedi ką nors naujo, niekad nežinai, kas iš to išeis.

Jūsų knygų pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ir daiktai. Kokius daiktus mėgstate piešti labiausiai? Kokio gyvūno dar nesate piešęs, bet norėtumėte?

Beveik viską, kas mus supa, galima nupiešti. Beveik viską, nes kai ką yra lengviau aprašyti. Nors tai ir susiję, bet vis dėlto labai skirtingi dalykai. Aš labai mėgstu piešti iš natūros, nors mano istorijų realistinėmis tikrai nepavadinsi. Man patinka piešti įvairiausius daiktus. Ir dažniausiai tai yra labai paprasti daiktai, kuriuos gali rasti kiekvienuose namuose. Visi tie daiktai gali būti labai įdomūs, jeigu tik atidžiau į juos įsižiūri. Ir labai dažnai jie patys pradeda tau pasakoti savo istorijas.

Panašiai yra ir su gyvūnais. Visi knygos personažai man yra vienodai svarbūs, nežiūrint to, kiek daug jie ten kalba ir kokio dydžio jie yra. Tai gali būti lokys, milžiniška gyvatė, katinėlis ar maža vos pastebima varlytė. Tik šiek tiek vengiu piešti labai mažus gyvius, tokius kaip vabzdžiai, kurių ir šiaip jau nelabai mėgstu. Juos kur kas lengviau aprašyti, jeigu toje istorijoje jų tikrai reikia.

Labai mėgstu piešti antis. Daugybę jų esu nupiešęs ir net skyręs joms vieną iš mano knygų, kuri vadinasi „Drebantis riteris“. Pamenu, kad jas piešdamas taip įsismaginau, jog tiesiog negalėjau sustoti. Nupiešiau papildomai dar 28 čiuožiančių ančių poras, kurių tai knygai visai nereikėjo.

Visai neseniai atradau, kad yra dar viena nuostabi ančių rūšis, apie kurią tada nieko nežinojau. Tai Indijos antys bėgikės. Šiuo metu jos labai populiarios. Jos mėgstamos dėl to, kad deda daug kiaušinių ir sulesa visus šliužus ir sraiges, kurios paskutiniu metu labai puola sodus. Jos stovi stačios kaip pingvinai ir nuolatos visu būriu klegendamos bėgioja po sodą. Jas stebint negali nesijuokti. Pats jau jų nenupiešiu, todėl palieku ir labai rekomenduoju kitiems iliustruotojams.

Ačiū už pokalbį!