Ar jums taip nebūna, kad gyveni sau ramiai, kartais pasvajoji apie vieną kitą nuotykį, bet nesitiki, kad vieną dieną jų užplūs visa galybė? Tuomet nebežinome ko griebtis, norisi viską suspėti bei kitiems padėti ir, kaip sakoma, nors per galvą verskis! O dar išgirstame apie senas paslaptis, kurios yra saugomos nuo daugumos ausų, tuomet visai pakvaištame. Laimė, kad dažniausiai šalia turime savo draugus ir artimuosius, kurie mus palaiko, o kartais ir praskaidrina nuotaiką netikėtu juokeliu, atrodytų, pačią sunkiausią akimirką! Ketvirtojoje Paul van Loon knygoje apie Vilkolakiuką Dolfą („Vilkolakiukas Dolfas. Vilkoliakių miškas“) Dolfas atsiduria panašioje situacijoje.
Mažasis Dolfas jau apsiprato su savo prigimtimi ir jam net visai patinka užtekėjus pilnačiai pavirsti baltu vilkiuku su apvaliais akinukais bei leisti laiką miške kartu su savo išmintingu seneliu vilkolakiu. Vienai tokiai palaimingai nakčiai einant į pabaigą Dolfas netikėtai išgirsta, kad vagišiai, pasitelkę į pagalbą kirstuką, pjaustuką ir kirpėją, nori sunaikinti Vilkų mišką, o vietoj jo pastatyti didžiulį stadioną ir milžiniškus daugiabučius. Dolfui net kailis pasišiaušia – juk miškas jo senelio, o dabar ir jo namai (ypač naktimis), jis turi kažko imtis ir sustabdyti kirtimą. Timis, jo tėtis ir Noura nė neabejodami imasi padėti Dolfui, nes tiki jo žodžiu. Beje, mokykloje net įkuriama VMGG komanda – Vilkų Miško Gelbėtojų Grupė. 
Taigi, darbų imamasi ne juokais. Tačiau blogiukai neturėtų tokio vardo, jei elgtųsi sąžiningai – jie pradeda kirsti mišką jo viduryje, kad aplinkiniai nepastebėtų, kas vyksta. Pirmiausia nukertamas seniausias miško medis, kuriame gyvena Dolfo senelis... Kirtavietėje senelio nėra, kur jis galėjo dingti? Kirstukas, pjaustukas ir kirpėjas siaučia po mišką, naikindami viską savo kelyje! Dolfas, o kartu ir skaitytojas, jaučia didelę įtampą, nes tuo pačiu metu reikia gelbėti mišką ir ieškoti dingusio senelio, o dar tos neatskleistos miško paslaptys... Čia pajaučiame, kokia stipri yra draugų ir šeimos galia, kuomet visi susivienija ir nedvejodami imasi veikti – vieni stengiasi sustabdyti vagišius, kiti ieško senelio bei bando įminti paslaptis, kurios gali padėti išgelbėti mišką ir atskleisti vilkolakių prigimties mįslę. Dolfas nenustygsta savo vilkiškame kailyje ir lekia nuo vieno svarbaus taško prie kito, o Timio tėtis vis dūsauja, kaip jis norėtų tapti vilkolakiu, kad galėtų būti toks laisvas, nevaržomas ir, žinoma, greitas...
Knygoje nemažai nuotykių ir įvykių posūkių papildytų šmaikščiais pokštais. Lengva susitapatinti su veikėjais, kurie trykšta drąsa, gudrumu, energija ir neleidžia trumpam užplūdusiam pykčiui jų valdyti. O svarbiausia pamoka, kurią išmoko Dolfas ir kuri svarbi mums visiems – tai kiek daug galima pasiekti, kai susivienijama dėl bendro tikslo. Tad pirmyn į nuotykius!
Greta Markelevičiūtė