Aš neseniai perskaičiau knygą „Šniukštinėtojai laive“. Man joje labiausiai patiko šuo Hubertas ir blusa Pokas. O viskas prasidėjo taip: Hubertas tapo policijos šunimi, bet jam viso to neužteko, jis norėjo būti seklio šunimi. Kartą jis turėjo saugoti brangenybių parduotuvę. Staiga viena moteris išsitraukė dešrą, numetė prie spintos. Hubertas puolė prie jos, tačiau spinta virto ir jį sužeidė, ir viskas per tą nelemtą dešrą. Šiaip jam sekėsi gerai, bet per tą dešrą vis kur nors atsidurdavo. Šįkart atsidūrė pas veterinarą.
Hubertas galvojo, kad daugiau niekada nebetaps policijos šunimi. Bet vieną dieną susipažino su blusa Poku. Nuo to laiko Pokas apsigyveno Huberto ausyje ir visą laiką jam padėdavo. Pokas buvo blusa, todėl miegodavo labai mažai, kai atsikeldavo, jis kurdavo planą, kaip pagauti brangenybių vagis.
Kartą anksti ryte parduotuvėje Hubertas perskaitė laikraštyje, kad karališkasis laivas su karaliene ir princese plauks į Niujorką. Šuo pagalvojo, kad jam būtinai reikia ten būti, nes ten keliaus ir brangenybių vagys. Ar jiems pavyko juos sučiupti, sužinosite perskaitę knygą.
Knygoje labai daug juokingų vietų. Pavyzdžiui, vienos blusos vardas buvo Nulesokpokas. Pasirodo, kuo mažesni gyvūnai tuo ilgesni vardai. Blusa Pokas turėjo draugę erkę, kurios vardas buvo Rukcukhipeldidipeldipenga. Tai turbūt ilgiausias žodis pasaulyje. :)
Man labai patiko, patariu perskaityti visiems, kam patinka šunys (na, blusos nebūtinai turi patikti) ir visokie nuotykiai. :)
Saulė, 9 metai