Ar jums kada nors teko atsidurti Nenorijos planetoje?
Labai džiaugiuos, kad kol kas ten pabuvoti man dar neteko. Nors galimybių papulti turiu sočiai kiekvieną dieną – juk taip paprasta nenorėti to, kas tuo metu nepatinka. Tačiau dabar, sužinojusi apie Nenoriją, kiekvieną vakarą prieš miegą stengiuosi „atnorėti“ visus savo nenorus, nes kitu atveju naktį tikrai galiu papulti į tą nenorėlių planetą. O jei joks vaikas taip ir neatskris manęs išgelbėti?
Kas blogiau: patirti nesėkmę ar niekada taip ir nepabandyti?
Tikriausiai lengviau ir paprasčiau būtų net ir nebandyti, tuomet tikrai negalėtų kas nors nepavykti... bet ką reikėtų visą tą laiką veikti? Tad gal vis tik geriau reikėtų bandyti. Ką gali žinoti, gal pavyks padaryti kažką toookio, ko nė negalėjai įsivaizduoti? O jei ir nepavyks, bent jau žinosi, kaip kitą kartą nereikėtų daryti. O žinoti visada yra geriau nei nežinoti. Ir visai nesvarbu, jei kas nors sako, kad daug žinosi, greit pasensi. Pažįstu nemažai smalsių ir daug žinančių vaikų, bet dar nei vienas iš jų nepražilo.
Jei vaikui galėtumėt duoti tik vieną patarimą visam likusiam gyvenimui, koks jis būtų?
Nebijoti! Nebijoti domėtis pasauliu ir atrasti kažką naujo. Nebijoti išsakyti savo nuomonę, net jei ne visi jai ir pritartų. Nebijoti svajoti ir siekti savo tikslų. Nebijoti savo norų išsipildymo. Nebijoti klysti, nes tik iš klaidų galima ko nors išmokti. Nebijoti būti tokiu, koks esi iš tikrųjų. Nebijoti net dantų graužikų – tereikia nepamiršti naudotis dantų pasta ir šepetėliu.
Apie...
Dar nesutikau tokio vaiko, kuris noriai valytųsi dantukus. Ne išimtis buvo ir mūsų sūnus. Kad parodyčiau, kaip tai svarbu, ėmiau pasakoti istoriją apie nedorėlius graužikus. Patikėsite ar ne, ši istorija labai greitai padėjo jam susidraugauti su dantų šepetėliu. Tada pamaniau, kad ji galėtų padėti ir kitiems vaikams.
Kita – nenorų – tema atsirado tarsi savaime, lyg Nenorijos gyventojai patys būtų panorėję pranešti šią svarbią žinią. Vieni pirmųjų vaiko žodžių būna „ne“, „nenoriu“, „nedarysiu“. Tačiau dažnai ir tėveliai linkę drausti ir neleisti. Tik ar tikrai norėtume, kad visa, kam sakome „ne“, daugiau niekada nepasikartotų?
Knygos:
- Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai, Šarūnė Baltrušaitienė, iliustravo Edgaras Straukas, Vilnius: Nieko rimto, 2017.
- Kaip zuikis jausmus pažino, Šarūnė Baltrušaitienė, iliustravo Edgaras Straukas, Vilnius: Nieko rimto, 2017.
- Domas ir herojų pusryčiai, Šarūnė Baltrušaitienė, iliustravo Edgaras Straukas, Vilnius: Nieko rimto, 2020.