Ech, ta klastingoji tamsa – tiek visko tenka iškęsti, kai ji ateina po laimingos ir šviesios dienos. Per ją užkliūvame už lovos krašto, pradedame bijoti įvairiausių daiktų šešėlių, į kuriuos dieną net neatkreipiame dėmesio. Ir dar tie keisti garsai, sklindantys iš koridoriaus gelmių, traškančios grindys, lyg kas sėlintų į kambarį, ar netikėtai atsidūstantis šaldytuvas – viskas verčia suklusti bei sunerimti ir šiek tiek išgąsdina, kai tamsoje liekame vieni. Todėl dažnai jos nelaukiame ir net pradedame bijoti...
Iš tiesų, kodėl mes tiek daug bijome? Audrų, širšių, aukščio, šalčio, vorų, varlių, mokytojų, tetų, tamsos ir daug kitų kasdienių dalykų. O jei pažiūrėtume kitaip, jei pabandytume susidraugauti, išdrįsti, kaip sakoma, pažiūrėti baimei į akis, gal pamatytume šį tą gero, netikėto, smagaus ir labai linksmo? Reikia sukaupti drąsą ir bandyti!
Puikus pavyzdys mums – mažasis Orionas, kuris turėjo daug baimių, bet didžiausia iš jų buvo Tamsa (knyga „Orionas ir tamsa“, 2015). Sutemus beveik visur namuose jis matė grėsmę. Naktį spintoje slėpėsi drabužių pabaisa, po lova piktasis kirminas, kriauklėje išprotėjęs krabas, o rūsyje... rūsyje – gauruotas pabaisa! Orionas išbandė daugybę būdų norėdamas išvengti Tamsos, netgi pelėda apsirengė (visi žino, kad pelėdos gerai regi tamsoje), bet niekas nepadėjo. Tamsa ir vėl atėjo. Tą naktį berniukas labai bijojo ir labai pyko ant tamsos ir norėjo, kad ji dingtų, o ji, neklaužada, net įsliuogė į jo kambarį! Tačiau Orionas, nors ir labai išsigandęs, ištiesė Tamsai ranką ir ši taip pat pasisveikino. Sunku patikėti, kaip didžiausias priešas ėmė ir tapo geriausiu draugu, su kuriuo leistis į nuotykius visai nebaisu. Tamsa parodė, iš kur sklinda visi „baisūs“ nakties garsai, kaip „Tik tak, tik tak“, „Bzzzz“, „Šnar šnar“, „Cypt cypt“ ir daug kitų garsų garselių, kurie skamba baugiai, kol nepamatome, iš kur jie sklinda. Smagios autorės iliustracijos leidžia geriau suprasti, ką išgyvena Orionas ir patiems tyliai pasijuokti iš baimių, kurios galbūt kyla ir mums. Draugiška tamsos ranka, ištiesiama knygoje, padės nuvyti visas baimes šalin ir džiaugtis kiekviena nakties akimirka.
Tamsa tikrai gali būti mūsų draugė. Ar prisimenate, kada paskutinį kartą stebėjote žvaigždes? Greičiausiai kiekvieną vasarą tai darote ir gal net matėte vieną kitą krentančią žvaigždę, už savęs paliekančią ilgą šviesos uodegą, ir sugalvojote svaiginantį norą? Tai juk nuostabus ir stebuklingas jausmas! O jei nebūtų tamsos, tai negalėtume ir žvaigždynų pamatyti. Įsivaizduokite, kad tik knygose galite pamatyti ryškius Didžiuosius Grįžulo ratus ir pasislėpusius Mažuosius bei spalvingąjį Paukščių taką. Greičiausiai būtų sunku patikėti, kad jie iš viso egzistuoja, nes realybėje jų negalėtume išvysti. Štai koks įstabus tamsos grožis...
Visatos grožį pamatė ir mažasis Orionas. Jis suprato, kad tamsa gali būti smagi, patraukli ir stebuklinga, todėl laukė jos kiekvieną vakarą. Taip yra ir su kitomis baimėmis: jei labai norėsime jas įveikti, mums pavyks. O jei pasiseks, net ir susidraugausime su jomis. Mes visi esame drąsesni nei įsivaizduojame.
Greta Markelevičiūtė
 |
 |