Gerai, jei namuose yra aukštas stalas, ligi apačios uždengtas staltiese: ištikus kokiai negandai, po juo visad galima saugiai pasislėpti ir laukti, kol viskas nurims. O tų negandų augdamas žmogus sutinki visokių: vienos tikrai nucimpina pačios, kitos, žiūrėk, ištisus dešimtmečius sekioja paskui ir niekaip nepalieka.
Kostas Kubilinskas – prieštaringa asmenybė, paskui kurią, regis, sekiojo ne viena įkyri neganda. Galbūt todėl, kad jo namuose nebuvo tokio didelio stalo, po kuriuo susirangytų didelis dėdė, jam teko sugalvoti kitą pasaulį – didesnį ir tvirtesnį – vaikams skirtos poezijos pasaulį. Tiesa, poeto K. Kubilinsko negandų šiandien jau nebėra, tačiau jo sukurtas poezijos pasaulis – gyvas, pilnas šviesos ir vaikų klegesio. Leidykla „Nieko rimto“, išleidusi Kosto Kubilinsko eilėraščių rinktinę „Debesėlių tiltas“, siūlo užsukti į šį pasaulį kartu su mažaisiais – klausančiais, o galbūt jau ir skaitančiais.
Čia tėtis ir mama – pagrindinės jėgos, iš kurių sklinda ramybė, meilė ir gerumas. Jie žino atsakymus į smalsius ir išradingus klausimus: kas yra kamuolio viduje, kas cypia ir barška žaisliukuose, kodėl ant šakučių pavasariais sutupia kačiukai. Gausu eilėraščių, spindinčių didele, gėlėta ir šviesia meile mamai. Pabudinamas pažįstamas jausmas, kaip smagu pribėgti ir apsikabinti mamą, o jei nepasieki, ne bėda – kilstelėti gali tėtė. Gera ir tėtei užsiropšti ant kelių, visą dieną laukus jo grįžtant.
Šiame poezijos pasaulyje mokomasi grožėtis metų laikų kaita, supančia gamta, stebėti jos įvykius: kaip sprogsta pavasariniai pumpurai, kaip puošiasi ruduo ir ruošiasi keliauti į derliaus karnavalą, kaip „Ant šakelių – mažutės/ Pumpurėlių dėžutės,/ O jose – kaip rūbeliai/ Purpuriniai lapeliai...“ gyvena savo mažus gyvenimus.
Poetas nepamiršta pakalbėti ir apie labai rimtus mažųjų, sparčiai virstančių didžiaisiais, nutikimus: apie dantų dygimą, gerą žaidimų draugą – ūgtelėjusį jaunėlį brolį, pirmą dieną darželyje, norą išmokti valytis batus ir kabinti košę kaip dideliam, apie tai, kas nutinka Tomukams, kurie neklauso mamos ir nevalgo, kas paduota. O kur dar kasdienė lėlių priežiūra, jų auklėjimas, švarinimas ir liūliavimas...
Tiesa, visi išdykėliai nebarami piktai, o mokomi švelniai ir su šypsena. Pavyzdžiui, medžius laužantis Grigas sudrausminamas jautriais žodžiais: „Bet berželis turi širdį –/ Viską jaučia, viską girdi.“ Neklaužadoms tikrai nesunku atpažinti save: vieni panašūs į meškiukus, kurie dėl savo godumo persivalgė medaus ir dabar kenčia pilvo sopulius, kiti – į ožiukus, kurie surėmę ragus niekaip neišsitenka ant tiltelio. Pernelyg didelius smalsūnus turėtų nuraminti pravartūs eilėraščiai apie kiškį, nutarusį išbandyti pypkę, ir murzių katinėlį, kurio nevalytose ausyse prižėlė miežių. Ir visa tai perteikta lyg juokais, tačiau labai rimtai.
Be to, esama eilėraščių, kurie tikrai sukels kvaksintį juoką tiek dideliam, tiek mažam. Tarkim: „Mamyte, man jau gėda,/ Ir juokiasi vaikai –/ Mane lyg pupų pėdą/ Skaron tu įsukai./ Skara, kepurė, paltas,/ Megztiniai keturi.../ Ir stoviu kaip įkaltas/ Aš kiemo vidury“.
Knygą smagiai iliustravo Marija Smirnovaitė, pažįstama iš knygelės „Karžygiuko istorija“ (leidykla „Nieko rimto“, 2012 m.). Puslapiai – pilni mielų ir spalvingų veikėjų, plačiai besišypsančių ir kviečiančių apsilankyti šiame poezijos pasaulyje ne tik, kai aplink šmirinėja negandos, bet ir, kai norisi paskaityti ką nors gražaus ir šviesaus. Vietos jame tikrai užteks visiems.
Agnė Skučaitė-Leonavičienė